Mano užuojautos gilinimas

Meilė savo ypatingu užuojautos matmeniu yra vienas iš bet kurios civilizuotos visuomenės pamatų. Būtent užuojauta daro mane jautrų kančiai, kad ir kokia ji būtų. Tai užuojauta, kuri praplečia mano širdį ir įgalina jautriai reaguoti į poreikį kitoje planetos pusėje, kuri leidžia atpažinti brolį ar seserį niūriame bomelyje gatvėje arba paauglę prostitutę vietiniame bare.

Tegul užuojauta vis labiau sustiprina mano rūpestį pasaulio kančiomis ir dar labiau mano norą ją išgydyti.

Tegul mano užuojauta priverčia mane iš karto apglėbti bet kokią kančią, kurią aš suvokiu, ne prisiimdamas ir kentėdamas su kitu, o mintyse pakeldamas ją malonės įkvėpimu ir padėdamas prie begalinės meilės kojų, kuri gydo. visi.

Užuot apgailestavęs dėl neteisybės pasaulyje ar katastrofų čia ar ten, užuojauta gali padėti man atverti piniginę, rankas ar širdį, kad sumažinčiau kitų patiriamą skausmą.

Tegul mano dienraštis ar TV naujienų biuletenis tampa mano kasdiene maldaknyge, kai laiminu ir apverčiau visus dramatiškus ar liūdnus įvykius, apie kuriuos pranešta, žinodamas ir jausdamas, kad už hipnotizuojančios materialios scenos slypi kita amžinos šviesos ir visų laukiančios visuotinės, besąlygiškos Meilės realybė.

Tegul mano užuojauta apima Tavo nuostabų kūrinį – nuo mažo vabzdžio iki didžiulio mėlynojo banginio, nuo kuklaus krūmo iki aukštai augančių sekvojų ar 3000 metų Sacharos kedrų, nuo mažyčio upelio iki begalinio vandenyno, nes Tu turi sukūrė juos mūsų malonumui ir malonumui.

Ir galiausiai, tebūnie mano užuojauta tokia aštri ir jautri, kad galiausiai išmoksta pramušti nežinojimo šydą, kuris verčia mane pamatyti materialų kančios pasaulį, kuriame tikroji vizija įžvelgia tik šlovingą begalinės dvasinės Meilės visur esantį ir tobulą jos pasireiškimą visur.