Myliu tave, bet nemėgstu...

Anglų kalboje žodis „love“ dažnai reiškia „kažką, kas man patinka“. Pavyzdžiui, „Aš mėgstu lipnius ryžius“, „Aš mėgstu saldžius mangus“. Mes iš tikrųjų turime omenyje, kad mums tai patinka. Mėgimas yra prisirišimas prie kažko, pavyzdžiui, maisto, kuris mums labai patinka arba kurį mėgstame valgyti. Mes jo nemylime.

Meta reiškia, kad myli savo priešą; tai nereiškia, kad tau patinka tavo priešas. Jei kas nors nori tave nužudyti, o tu sakai: „Man jie patinka“, tai kvaila! Bet mes galime juos mylėti, tai reiškia, kad galime susilaikyti nuo nemalonių minčių ir keršto, nuo bet kokio noro juos įskaudinti ar sunaikinti. Net jei jie tau ir nepatinka – jie yra apgailėtini, vargšai žmonės – vis tiek gali būti malonus, dosnus ir labdaringas jų atžvilgiu. Jei į šį kambarį įeitų koks nors girtuoklis, kuris būtų bjaurus ir šlykštus, bjaurus ir ligotas, ir jame nebūtų nieko, kas galėtų jus patraukti – sakyti: „Man patinka šis žmogus“, būtų juokinga. Bet jį galima mylėti, nesigilinti į pasibjaurėjimą, nepasiduoti reakcijoms į jo nemalonumą. Štai ką mes turime omenyje sakydami meta.

Kartais yra dalykų, kurie mums nepatinka savyje, bet metta reiškia neužsiciklinti ties savo mintimis, požiūriu, problemomis, mintimis ir jausmais. Taigi tai tampa neatidėliotina labai sąmoningo mąstymo praktika. Būti sąmoningam reiškia turėti metta savo proto baimės, pykčio ar pavydo atžvilgiu.

Meta reiškia nekurti problemų dėl esamų sąlygų, leisti joms išnykti, išnykti. Pavyzdžiui, kai jūsų galvoje kyla baimė, galite turėti meta baimei – tai reiškia, kad neugdote jai priešiškumo, galite tiesiog priimti jos buvimą ir leisti jai išnykti. Taip pat galite sumažinti baimę pripažindami, kad tai tokia pati baimė, kokią jaučia visi, kokią jaučia gyvūnai. Tai ne mano baimė, tai ne žmogaus baimė, tai beasmenė baimė. Pradedame užjausti kitas būtybes, kai suprantame kančią, susijusią su reakcija į baimę savo gyvenime – skausmą, fizinį skausmą, kai tau spiria, kai kas nors tave spardo...

Londone keliaudamas metro labai pykindavau. Anksčiau nekęsdavau tų siaubingų požeminių stočių su baisiais reklaminiais plakatais ir didžiulėmis žmonių miniomis tuose purvinuose, purvinuose traukiniuose, kurie riaumoja tuneliais. Anksčiau jausdavau visišką mettos (kantraus gerumo) trūkumą. Anksčiau dėl to jausdavau pasibjaurėjimą, o tada nusprendžiau savo praktiką paversti kantraus gerumo meditacija keliaujant Londono metro. Tada man tai pradėjo iš tikrųjų patikti, užuot slėpęs apmaudą. Pradėjau jausti gerumą ten esantiems žmonėms. Pasibjaurėjimas ir skundai visiškai išnyko.

Kai jaučiate nepasitenkinimą kuo nors, galite pastebėti polinkį pradėti pridurti: „Jis padarė tai ir padarė aną, jis yra toks ir neturėtų būti toks.“ Tada, kai jums kažkas labai patinka, „Jis gali daryti tai ir gali daryti aną. Jis geras ir malonus.“ Bet jei kas nors sako: „Tas žmogus tikrai blogas!“, jūs supykstate. Jei ko nors nekenčiate, o kažkas kitas jį giria, jūs taip pat pykstate. Jūs nenorite girdėti, koks geras yra jūsų priešas. Kai esate kupini pykčio, negalite įsivaizduoti, kad kažkas, kurio nekenčiate, gali turėti kokių nors dorybių; net jei jie turi keletą gerų savybių, jūs niekada jų neprisiminsite. Galite prisiminti tik visus blogus dalykus. Kai jums kas nors patinka, net jo trūkumai gali būti žavūs – „nekenksmingi maži trūkumai“.

Taigi, pripažinkite tai savo patirtyje; stebėkite simpatijos ir antipatijos jėgą. Kantrus gerumas, metta, yra labai naudinga ir veiksminga priemonė susidoroti su visomis smulkmenomis, kurias protas sukaupia aplink nemalonią patirtį. Metta taip pat yra labai naudingas metodas tiems, kurie turi įžvalgų, labai kritišką protą. Jie gali matyti tik trūkumus visame kame, bet niekada nežiūri į save, mato tik tai, kas yra „ten“.

Dabar labai įprasta nuolat skųstis orais ar vyriausybe. Asmeninė arogancija sukelia šiuos tikrai bjaurius komentarus apie viską; arba pradedi kalbėti apie žmogų, kurio nėra, gana protingai ir objektyviai jį kritikuoji. Esi toks analitiškas, tiksliai žinai, ko tam žmogui reikia, ką jis turėtų daryti, o ko ne, ir kodėl jis elgiasi taip ir anaip. Labai įspūdinga turėti tokį aštrų, kritišką protą ir žinoti, ką jis turėtų daryti. Žinoma, sakai: „Iš tikrųjų aš esu daug geresnis už juos.“

Jūs neužmerkiate akių prieš visko trūkumus ir trūkumus. Jūs tiesiog taikiai su jais sugyvenate. Jūs nereikalaujate, kad būtų kitaip. Taigi, metta kartais turi nepastebėti, kas negerai su jumis ir visais kitais – tai nereiškia, kad nepastebite tų dalykų, tai reiškia, kad nekuriate aplink juos problemų. Tokį pataikavimą sustabdote būdami malonūs ir kantrūs – taikiai sugyvendami.