Vieta viskam

Griūvantys dalykai yra savotiškas išbandymas ir kartu savotiškas gijimas. Manome, kad esmė yra išlaikyti išbandymą arba įveikti problemą, bet tiesa ta, kad dalykai iš tikrųjų neišsisprendžia. Jie susijungia ir subyra. Tada jie vėl susijungia ir vėl subyra. Tiesiog taip. Gijimas ateina tada, kai paliekama erdvės viskam įvykti: erdvės sielvartui, palengvėjimui, nelaimei, džiaugsmui.

Kai manome, kad kažkas atneš mums malonumo, nežinome, kas iš tikrųjų nutiks. Kai manome, kad kažkas atneš mums kančios, nežinome. Svarbiausia yra leisti nežinojimui atsidurti vietoje. Stengiamės daryti tai, kas, mūsų manymu, padės. Bet nežinome. Niekada nežinome, ar suklupsime, ar išsitiesime. Kai nusiviliame, nežinome, ar tai istorijos pabaiga. Tai gali būti tik didžiojo nuotykio pradžia...

Kai viskas griūva ir esame ant nežinomo slenksčio, kiekvieno iš mūsų išbandymas yra išlikti ant tos ribos ir neužtikrinti nieko konkretaus. Dvasinė kelionė nėra apie dangų ir pagaliau pasiekimą išties puikią vietą. Iš tiesų, toks požiūris į daiktus mus laiko nelaimingais. Manymas, kad galime rasti ilgalaikį malonumą ir išvengti skausmo, budizme vadinamas samsara – beviltišku ratu, kuris be galo sukasi ir verčia mus labai kentėti. Pirmoji kilni Budos tiesa nurodo, kad kančia žmonėms neišvengiama tol, kol tikime, kad viskas tęsiasi – kad jie nesuyra, kad jais galima pasikliauti, kad patenkintume savo saugumo troškulį. Šiuo požiūriu, vienintelis kartas, kai žinome, kas iš tikrųjų vyksta, yra tada, kai ištraukiamas kilimas ir nerandame, kur nusileisti. Šias situacijas naudojame tam, kad pabustume arba užmigdytume. Būtent dabar – pačioje beprasmybės akimirkoje – slypi noras rūpintis tais, kuriems reikia mūsų rūpesčio, atrasti mūsų gerumą...

Gyvenimas yra geras mokytojas ir geras draugas. Viskas nuolat keičiasi, jei tik galėtume tai suvokti. Niekas niekada nesibaigia taip, kaip mums patinka svajoti. Necentrinė, tarpinė būsena yra ideali situacija, kurioje mes neįstrigome ir galime be ribų atverti savo širdis ir protus. Tai labai švelni, neagresyvi, atvira būsena.

Išlikti su tuo drebuliu – išlikti su sudaužyta širdimi, su gurgiančiu skrandžiu, su beviltiškumo jausmu – tai yra tikrojo pabudimo kelias. Išlikti su tuo netikrumu, išmokti atsipalaiduoti chaoso viduryje, išmokti nepanikuoti – tai yra dvasinis kelias. Įgūdis pagauti save, būti švelniam ir užjaučiančiam pagauti save yra kario kelias...“