Ramybė: radikalus leidimas jausti

Pradėkite nuo 5 minučių trukmės paaiškinimo, kas yra pusiausvyra, o po to pateikite daugiau niuansų.

Ramybė yra esminis savęs tyrinėjimo ir emocinio intelekto įgūdis. Tai gili ir subtili sąvoka, dažnai neteisingai suprantama ir lengvai painiojama su jausmų slopinimu, apatija ar neišreiškimu.

Žodis „pusiausvyra“ kilęs iš lotyniško žodžio „aequus“ , reiškiančio „subalansuotas“, ir „animus“ , reiškiančio „dvasią“ arba vidinę būseną. Pirmiausia, norėdami suprasti šią sąvoką, akimirką panagrinėkime jos priešingybę: kas nutinka, kai žmogus praranda vidinę pusiausvyrą.

Fiziniame pasaulyje sakome, kad žmogus prarado pusiausvyrą, jei nukrenta į vieną ar kitą pusę. Lygiai taip pat žmogus praranda vidinę pusiausvyrą, jei patiria vieną ar kitą iš šių priešingų reakcijų:

• Slopinimas – atsiranda minties/jausmo būsena, ir mes bandome su ja susidoroti ją užgniauždami, neigdami, stipriai apglėbdami ir pan.
• Identifikacija – atsiranda minties / jausmo būsena, kurią mes fiksuojame, netinkamai laikomės, neleisdami jai atsirasti, plisti ir praeiti natūraliu ritmu.

Tarp slopinimo vienoje pusėje ir identifikavimosi kitoje slypi trečia galimybė – subalansuota nesikišimo į save būsena... pusiausvyra. […]

Ramybė paneigia posakį, kad negalima „turėti pyrago ir jį suvalgyti“. Kai nemaloniems pojūčiams pritaikote ramybę, jie liejasi lengviau ir dėl to sukelia mažiau kančių. Kai maloniems pojūčiams pritaikote ramybę, jie taip pat liejasi lengviau ir dėl to suteikia gilesnį pasitenkinimą. Tas pats įgūdis teigiamai veikia abi pojūčių paveikslo puses. Todėl susidaro tokia lygtis:

Psichodvasinis apsivalymas = (Skausmas x Ramybė) + (Malonumas x Ramybė)

Be to, kai jausmai patiriami ramiai, jie užtikrina tinkamą savo, kaip motyvatorių ir elgesio vadovų, o ne varomųjų ir iškreipiančiųjų veiksnių, funkciją. Taigi, ramybė vaidina labai svarbų vaidmenį keičiant neigiamą elgesį, pvz., piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis ir alkoholiu, kompulsyvų valgymą, pyktį, smurtą ir kt.  

Ramybė reiškia nesikišimą į natūralią subjektyvių pojūčių tėkmę. Apatija reiškia abejingumą kontroliuojamam objektyvių įvykių rezultatui. Taigi, nors iš pažiūros panašūs, ramybė ir apatija iš tikrųjų yra priešingybės. Ramybė išlaisvina vidinę energiją reaguoti į išorines situacijas. Pagal apibrėžimą, ramybė apima radikalų leidimą jausti ir yra priešingybė slopinimui. Kalbant apie išorinę jausmų išraišką, vidinė ramybė suteikia laisvę juos išoriškai reikšti arba ne, priklausomai nuo to, kas tinka konkrečioje situacijoje.

– Šinzenas Youngas iš knygos „Kas yra pusiausvyra“