Jūsų smegenis galima išmokyti klestėti
1. Jūsų smegenis galima išmokyti klestėti
Daugelis žmonių mano, kad jų psichiniai įpročiai yra fiksuoti. Jie tiki, kad jei jie yra nerimastingi, lengvai išsiblaškantys ar linkę mąstyti neigiamai, tai tiesiog yra jų asmenybės dalis.
Šiuolaikinė neurologija piešia labai kitokį vaizdą.
Žmogaus smegenys nėra statiškas mechanizmas. Tai gyva sistema, kuri nuolat keičia savo formą reaguodama į patirtį. Mokslininkai šį procesą vadina neuroplastiškumu , ir jis leidžia smegenims pertvarkyti savo struktūrą ir funkcijas visą gyvenimą.
Kiekviena mūsų mintis ir kiekvienas kartojamas įprotis stiprina tam tikrus neuroninius kelius. Kai tam tikras mąstymo modelis kartojamas pakankamai dažnai, smegenys tampa efektyvesnės jį atkurdamos ateityje. Laikui bėgant, šie modeliai pradeda formuoti tai, kaip suvokiame pasaulį ir kaip reaguojame į iššūkius.
Šis procesas vyksta nepriklausomai nuo to, ar mes apie tai žinome, ar ne.
Jei nuolat užsicikliname ties nerimu ar apmaudu, smegenys labiau įpranta generuoti šias būsenas. Jei nuolat ugdome dėmesį, dėkingumą ir užuojautą, smegenys taip pat tampa pajėgesnės sukurti šias savybes.
Dešimtmečius mokslininkai manė, kad reikšmingiems smegenų pokyčiams reikia ilgų intensyvių treniruočių metų. Labai patyrusių meditacijos praktikų stebėjimai, regis, patvirtino šį požiūrį. Kai kurie vienuoliai ir kontempliatyvūs asmenys meditacijos praktikai skyrė dešimtis tūkstančių valandų, o jų smegenys rodė neįprastus veiklos modelius, susijusius su dėmesiu, emocijų reguliavimu ir įžvalga.
Tačiau naujesni tyrimai atskleidė kai ką padrąsinančio.
Net ir trumpi protinių treniruočių laikotarpiai gali sukelti išmatuojamų pokyčių smegenyse.
Sveiko proto centre tyrėme žmones iš įvairių gyvenimo sričių – mokytojus, policijos pareigūnus, studentus, tėvus ir asmenis, susiduriančius su dideliais psichikos sveikatos iššūkiais. Dalyviai mokėsi paprastų praktikų, skirtų dėmesiui, atjautai ir savimonei stiprinti.
Kai kuriuose tyrimuose dalyviai praktikavosi tik kelias minutes kiekvieną dieną.
Nepaisant kuklaus laiko sąnaudų, pastebėjome reikšmingą savijautos pagerėjimą. Dalyviai teigė, kad sumažėjo stresas ir nerimas, padidėjo sąmoningumas ir socialinis ryšys. Šie pokyčiai atsispindėjo ne tik savęs vertinimo rodikliuose; juos lydėjo ir smegenų veiklos pokyčiai, susiję su emocijų reguliavimu ir teigiamomis emocijomis.
Vienas ryškiausių išvadų buvo gautas atlikus tyrimą, kuriame dalyvavo šimtai mokyklų darbuotojų COVID-19 pandemijos įkarštyje. Mokytojai ir darbuotojai vos penkias minutes per dieną atlikdavo trumpus pratimus, pagrįstus keturiais klestėjimo įgūdžiais.
Per savaitę daugelis dalyvių pradėjo pranešti apie savo savijautos pagerėjimą. Sumažėjo streso lygis, sustiprėjo ryšio jausmas, o dalyviai teigė pajutę didesnę emocinę pusiausvyrą itin sudėtingu laikotarpiu.
Dar labiau džiugina tai, kad nauda laikui bėgant toliau didėjo. Kai tyrėjai po kelių mėnesių atliko tolesnius veiksmus, teigiamas poveikis nebuvo išnykęs. Daugeliu atvejų jis sustiprėjo.
Šie rezultatai rodo, kad protas į treniruotę reaguoja panašiai kaip kūnas.
Lygiai taip pat, kaip raumenys stiprėja atliekant pakartotinius pratimus, klestėjimą palaikančios nervų grandinės stiprėja atliekant pakartotines protines praktikas.
Potekstė paprasta, bet gili.
Klestėjimas yra ne tik laimingų aplinkybių rezultatas. Tai tam tikrų mąstymo įpročių – įpročių, kurių gali išmokti kiekvienas, – ugdymo rezultatas.
2. Klestėjimas ir sunkumai
Lengva įsivaizduoti klestėjimą kaip kažką, kas nutinka, kai gyvenimas klostosi gerai. Kai mūsų santykiai stabilūs, darbas teikia pasitenkinimą, o sveikata stipri, natūraliai jaučiamės labiau subalansuoti ir optimistiški.
Tikrasis klausimas yra, ar klestėjimas vis dar įmanomas, kai gyvenimas tampa sunkus.
Daugelis žmonių mano, kad sunkumai blokuoja klestėjimo galimybę. Jie tiki, kad jei aplinkybės tampa nepakeliamos – finansinė įtampa, liga, netektis ar trauma – gebėjimas patirti gerovę išnyksta.
Tyrimai rodo kai ką niuansuotesnio.
Nors sunkumai tikrai gali apsunkinti klestėjimą, jie neatmeta augimo ar gerovės galimybės. Tiesą sakant, daugelis žmonių didžiausią atsparumą ir prasmę atranda būtent sunkiausiais savo gyvenimo laikotarpiais.
Norėdami suprasti, kodėl, turime ištirti, kaip sunkumai veikia smegenis.
Stresas ir traumos gali paveikti smegenų sistemas, atsakingas už emocijų reguliavimą ir grėsmių aptikimą. Tyrimai su vaikais, kurie anksti patyrė sunkumų, parodė, kad užsitęsęs stresas gali pakeisti tokių smegenų struktūrų kaip migdolas ir hipokampas – regionų, kurie atlieka svarbų vaidmenį emocijų apdorojime ir atmintyje, vystymąsi.
Šie rezultatai rodo, kad sunkumai gali palikti biologinį pėdsaką. Ankstyvas stresas gali apsunkinti emocijų reguliavimą ar ramų reagavimą į sudėtingas situacijas.
Tačiau tai tik dalis istorijos.
Tas pats neuroplastiškumo principas, leidžiantis nelaimėms formuoti smegenis, taip pat leidžia smegenims keistis teigiamai.
Psichikos lavinimo praktikos, ugdančios sąmoningumą, užuojautą ir įžvalgą, padeda stiprinti smegenų grandines, susijusias su emocine pusiausvyra ir atsparumu. Laikui bėgant, ši praktika gali atsverti kai kuriuos lėtinio streso padarinius.
Tai nereiškia, kad klestėjimui reikia ignoruoti sunkumus arba apsimesti, kad kančios nėra.
Klestėjimas apima gebėjimą išlikti įsitraukusiam į gyvenimą net ir tada, kai aplinkybės yra skausmingos. Kai klestime, nesame laimingi visą laiką. Vietoj to, mes pasitelkiame geriausius savo žmogiškuosius gebėjimus – aiškumą, užuojautą, atsparumą ir tikslo siekimą – į visas situacijas, su kuriomis susiduriame.
Sąmoningumas padeda mums atpažinti sunkias emocijas, jų neužvaldant.
Ryšys leidžia mums išlikti atviriems kitiems, o ne užsidaryti izoliacijoje.
Įžvalga padeda mums suprasti psichinius modelius, kurie formuoja tai, kaip mes interpretuojame sunkumus.
Tikslas suteikia motyvacijos judėti į priekį net ir sudėtingomis aplinkybėmis.
Kartu šie įgūdžiai sukuria atsparumo pagrindą.
Užuot buvę apibrėžti sunkumų, mes ugdomės gebėjimą augti per juos.
3. Kelias į klestėjimą
Psichologijos ir filosofijos mokslininkai jau seniai diskutuoja, ką reiškia gyventi gerą gyvenimą.
Kai kurios tradicijos pabrėžia hedoninę gerovę, kuri sutelkta į malonumą, laimę ir skausmo vengimą. Kitos tradicijos pabrėžia eudaimoninę gerovę, kuri sutelkta į prasmę, dorybę ir žmogaus potencialo realizavimą.
Klestėjimo tyrimai rodo, kad abu požiūriai atspindi dalį tiesos.
Klestėjimas apima teigiamų emocijų patyrimą ir pasitenkinimą gyvenimu. Tačiau tai taip pat apima gyvenimą pagal vertybes, prasmingų santykių kūrimą ir indėlį į kažką didesnio nei mes patys.
Šis platesnis gerovės supratimas glaudžiai susijęs su keturiais anksčiau pristatytais įgūdžiais: sąmoningumu, ryšiu, įžvalga ir tikslo siekimu.
Kiekvienas iš šių gebėjimų savaip prisideda prie klestėjimo.
Sąmoningumas leidžia mums visapusiškai įsitraukti į dabartinę akimirką. Kai sąmoningumas stiprus, mes mažiau reaguojame į blaškymąsi ir emocinius neramumus. Įgyjame gebėjimą sutelkti dėmesį ir reguliuoti impulsus.
Ryšys stiprina mūsų santykius ir puoselėja socialinius ryšius, kurie yra būtini žmonių gerovei. Padėka, gerumas ir užuojauta padeda sukurti pasitikėjimo ir abipusės paramos sąlygas.
Įžvalga pagilina mūsų proto supratimą. Per refleksiją ir savęs tyrinėjimą pradedame atpažinti įsitikinimus ir prielaidas, kurios formuoja mūsų patirties interpretaciją.
Tikslas suteikia krypties pojūtį. Kai jaučiamės susiję su prasmingais tikslais ar vertybėmis, mūsų veiksmai susiejami su gilesne motyvacija.
Svarbu tai, kad šie įgūdžiai nėra atskiros gyvenimo sritys.
Jie nuolat sąveikauja, formuodami tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės.
Pavyzdžiui, kai padidėja sąmoningumas, mes galime geriau pastebėti emocines reakcijas, kylančias sudėtingų pokalbių metu. Įžvalga leidžia mums suprasti, kodėl tos reakcijos kyla. Ryšys skatina mus reaguoti su empatija, o ne gynybiškai. Tikslas primena mums, kodėl svarbu palaikyti santykius.
Pakartotinai praktikuojantis šie įgūdžiai pradeda vienas kitą stiprinti.
Šis procesas nereikalauja dramatiškų gyvenimo būdo pokyčių.
Vietoj to, klestėjimas vystosi per mažus, nuosekliai kartojamus veiksmus. Sąmoningumo akimirkos vaikštant, trumpi dėkingumo apmąstymai ar paprasti gerumo veiksmai gali palaipsniui pakeisti mūsų mąstymo įpročius.
Tokiu būdu klestėjimas įsipina į kasdienio gyvenimo audinį.
Tikslas nėra pašalinti iššūkius ar pasiekti nuolatinę laimės būseną. Tikslas – ugdyti vidinius gebėjimus, kurie leidžia mums gyvenimą sutikti aiškiai, su užuojauta ir prasmingumu.
Kai šie gebėjimai tampa mūsų kasdienių įpročių dalimi, klestėjimas nustoja būti reta patirtimi ir tampa gyvenimo būdu.